Vitražai

Pirmieji kūrybiniai darbai – klasikiniai plono stiklo vitražai, įtaisyti visuomeninių pastatų languose, akcentuojantys erdvės perskyras patalpose. Ankstyvąjį E. Markūno vitražų etapą galima būtų vadinti „tapyba stiklu“ – spindintys paveikslai, filtruojantys šviesą ir ryškiai formuojantys nuotaiką erdvėse. Specifinės vitražo savybės – gebėjimas keistis priklausomai nuo šviesos. Stiklo meną dailininkas siejo su liaudiškomis arba biblijinėmis temomis.

Į visus kompozicijos elementus E. Markūnas žvelgia nebuitiškai, nes jam tai – amžinumo ženklai, pasaulio prado įprasminimas mozaikoje.

Vėlesniuose E. Markūno vitražuose ėmė ryškėti naujos savybės – kompozicijos kūrimas derinant dekoratyvinius vaizdinius su realistiškais pasakojimais. Sujungti du skirtingi vaizdo formavimo būdai  – plokštuminis ir erdvinis, tapo viena svarbiausių menininko kūrybos ypatybių. Perspektyvos atsiradimas praplėtė prasmių lauką, į vitražą įvedė naujų, molbertinei tapybai būdingų turinio aspektų.

E. Markūno vitražai nėra vien dekoratyvios interjero puošmenos, jam svarbu kūrinio ilgaamžiškumas, konceptualumas. Autorius aptarinėja konkrečius siužetus ir bendras temas. Vitražuose svarbu tokios klasikinės meno vertybės, kaip štrichas ir potėpis, vientisa ryškiaspalvė dėmė, geometrinių formų kompozicija bei klasikinio akademiško piešinio fragmentai.